Pozicija
Ekonomika
Nors dažnas politikas su manimi nesutiks, bet aš laikausi nuomonės, kad ekonomika nėra kažkas tokio ypatingai sudėtingo. Jai irgi galioja esminis gyvenimo dėsnis: niekas iš niekur neatsiranda. Faktas lieka faktu: turime ir galime suvartoti tik tai, ką sukūrėme arba išmainėme.
Savo gyvenime šitai taisyklei dauguma nusižengia dažnai – gal tai persidavė valstybei?
Kai mėginama įrodyti, kad galime suvalgyti neužaugintą ar išleisti neuždirbtą, tai baigiasi eiline krize, bankrotu, nusivylimu ir gilesnėmis problemomis. Pasižiūrėkite į bet kurią valstybę ir įsitikinsite: visų jų mėginimai gyventi iš nesukurtų, neegzistuojančių pinigų baigiasi sudėtingais nesklandumais tų valstybių visuomenėms.
Ir mes tai patyrėme – ir vis dar jaučiame pasekmes. Prisiminkite „sočiuosius 2008 metus“ – tą momentą, kada svetimi pinigai, neuždirbtas turtas, klaidingos iliuzijos – viskas atsisuko prieš mus pačius. Tikiuosi, nepamiršote to šoko ir pažadų sau, kad gyvensime pagal išgales.
Taigi valstybės gyvenimas pagal „kišenę“ – mano tikslas tokį požiūrį įtvirtinti įstatymuose.
Noriu pakeisti valstybės požiūrį į finansus apskritai. Noriu, kad atsakingumas būtų ne kažkas laikino, o esminė taisyklė. Diegsiu požiūrį, kad finansinis atsakingumas turi būti ne tik šou prieš euro įsivedimą, bet nuolatinė valstybės praktika.
Kitas mano prioritetas – skaidrumas ir paprastumas. Valstybės pilietis turi aiškiai žinoti, kiek yra pinigų ir kam jie leidžiami. Pinigų dalybų procesai turi būti skaidrūs ir aiškūs.
Trečia – tai stabilumas. Mokesčius reikia keisti tada, kada reikia, o pas mus keičiama tada, kada politikams reikia dėmesio. O rezultatas – ir valstybė alkana, ir mokesčių mokėtojas nuskurdęs. Kam tai naudinga aš po šiai dienai nežinau. Sveikas protas sako, kad mokesčiai nėra bausmė. Tačiau visi įrodymai Lietuvoje diktuoja priešingai: mokestis yra bausmė už darbštumą, už sėkmę, už atkaklumą. Kitaip to nepavadinsi! Juk dabar žmonės, prieš mokėdami mokesčius, sprendžia tik vieną klausimą: ar sumokėjus mokesčius aš nesužlugsiu. Ką ir kalbėti, užtenka prisiminti pavienių žmonių istorijas: pardavinėjo pačių gamintas prekes, prisidurdavo po kelis eurus – ir viskas baigdavosi žinia iš VMI: jūs skolingi valstybei, ir dar kiek!
Mano vizijoje mokesčiai skatina veikti ir juos sumokėjus būna aišku, ką gausi iš valstybės. Mokesčiai turi būti kuriančios, bet ne griaunančios sistemos dalis. Jie negali kas 4 metai kisti pagal dominuojančios partijos pageidavimą – jie turi kisti priklausomai nuo rinkos dėsnių. O juk stabilumo reikia ne vien mums – stabilumo prašo ir užsienio investuotojai.
Aš esu prieš turėjimo mokesčius. Pavyzdžiui, mokesčiai turintiems nekilnojamąjį turtą ar automobilį – manau, jie nėra sąžiningi. Žmogus, įsigydamas turtą, jau sumoka visus mokesčius. Kokia tolimesnio apmokestinimo logika? Bauda už tai, kad kažkada įgijo turtą? Ar valstybės „kompensacija“ tiems, kurie tokio turto neturi?
Verčiau padarykime visuotinį turto ir pajamų deklaravimą. Tada mes pamatysime tikrąją turto ir skurdo padėtį. Visuotinė materialinės padėties deklaracija ypatingai kirs tiems, kurių praturtėjimas nebuvo teisėtas. Tada galėtume su šešėline ekonomika susigrumti iš esmės.
Nevengiu skirtingų mokesčių tarifų temos: puikiai suprantu, kad jaunų žmonių, pradedančių ar smulkių verslininkų ir stambių korporacijų padėtys yra labai skirtingos, jų galimybės, poreikiai – irgi. Gyvenimas yra įvairus – ne jis prie mokesčių turi taikytis, o mokesčiai turi atitikti realybę. Konkretūs procentai, be abejo, yra diskusijų objektas, bet dėl idėjos taikyti skirtingus mokesčių tarifus galime susitarti – tokio bendro požiūrio aš ir sieksiu.