Pozicija
Užsienio politika
Lietuvos užsienio politika mane dažniausiai liūdina negu džiugina. Su liūdna nostalgija prisimenu a. a. diplomatą Stasį Lozoraitį. Tai buvo Asmenybė, kurią gerbė už išsilavinimą, už pagarbą kitam, už supratingumą ir teisingumą. Jis buvo Lietuvos diplomatijos sinonimas.
O dabar mūsų diplomatija tapatinama su kiršinimu, dvigubais standartais, isterijomis. Nei strategijos, nei aukštesnio tikslo.
Jums reikia pavyzdžių? Štai Baltarusija. Joje niekas nepasikeitė, o užsienio politiką vykdančių požiūris svyravo dramatiškai: nuo demokratijos priešų iki „būtinai kalbėkimės, juk kaimynai“. Jokio principingumo ir nuoširdumo – tai, kad iš mūsų to jau nebesitiki, nereiškia, kad iš savęs neturime reikalauti daugiau!
Ukrainos stojimas į ES – dar viena mūsų diplomatijos gėda. Lietuva taip skubino procesą, taip prastai pasirengė galimiems scenarijams ir krizėms, kad negalime neprisiimti bent dalinės atsakomybės už suirutę Ukrainoje. Gėda kaip naiviai mūsų politikai tikėjosi, kad Rusija ims ir paleis Ukrainą iš savo įtakos sferos. Buvome absoliučiai nepasiruošę Rusijos reakcijai – koks antausis mūsų diplomatijai! Nežinau, kada susigrąžinsime pasitikėjimą aukščiausių kitų šalių diplomatų akyse.
Beje, ar teko girdėti, kas dabar yra įsikūrę Villa Lituania, istorinėje Lietuvos ambasadoje Romoje? Rusijos žiniasklaidos priemonės atstovybė. Liūdnas, bet taiklus apibendrinimas: visas garas į švilpuką..
Verčiau aiškiai apibrėžkime savo rolę, aiškiai pasirinkime strategiją. Mūsų nedaug, turime labai ribotus išteklius. Nepaisant to, savo garbės ir orumo, teisingumo negalime vertinti pagal įtaką: jėga ir tiesa nėra tapatu.
Mano linija – aiški: Lietuvos garbė ir tradicijos nėra parduodama. Mes visą laiką buvome maži, bet stiprūs. Dabar visiems aiškiname, kokie mes maži ir silpni.
Gana! Mūsų užsienio politika bus ori: nemeluosime ir neisterikuosime, nebetaikysime dvigubų standartų ir nepataikausime. Atvirkščiai, būsime partneriais visiems ir kiekvienam, kurie norės vesti žmoniją į geresnę perspektyvą.