Pastabos, įžvalgos, komentarai

Nuvalyti šaligatviai priklauso ir nuo partijų, ir nuo bažnyčios

Pirmadienis, 2016 12 19
Metai keičia metus. Rinkėjai keičia valdžias. Bet kai kas gyvenime nesikeičia. Nesikeičia centrinės valdžios požiūris į savivaldą. Jau nuo neatmenamų laikų aukščiausia valdžia į savivaldybes žiūri lyg pamotė į savo podukrą. Nepatikliai, atmestinai, o kartais ir ciniškai. Savivaldybių tariamas savarankiškumas lyg miražas, kuriuo mėgsta spekuliuoti įvairių partijų politikai prieš rinkimus. Reikia pavyzdžių, prašau.

Metai keičia metus. Rinkėjai keičia valdžias. Bet kai kas gyvenime nesikeičia. Nesikeičia centrinės valdžios požiūris į savivaldą. Jau nuo neatmenamų laikų aukščiausia valdžia į savivaldybes žiūri lyg pamotė į savo podukrą. Nepatikliai, atmestinai, o kartais ir ciniškai. Savivaldybių tariamas savarankiškumas lyg miražas, kuriuo mėgsta spekuliuoti įvairių partijų politikai prieš rinkimus. Reikia pavyzdžių, prašau.

Pinigai į savivaldybių biudžetus keliauja iš žmonių sumokamų gyventojų pajamų, nekilnojamo turto, žemės ir žemės nuomos mokesčių. Kai kurios savivaldybės dar savo biudžetus palopo iš patalpų nuomos, privatizavimo, savivaldybės įmonių dividendų lėšų.

Savivaldybių biudžetų sudarymas apraizgytas iš aukščiausio dangaus nuleistais įstatymais, tvarkomis ir tvarkelėmis. Surinkai daugiau, negu tau ciesoriaus numatyta, atiduok į bendrą puodą. Savivaldybės neturi motyvacijos vilioti investuotojus, kurti naujas darbo vietas, jeigu vistiek būsi sulygintas.

Mokesčių surinkimą administruoja centrinės valdžios institucija – Vastybinė mokesčių inspekcija. Tiesiog dirba savo darbą. Jos prioritetas aiškus, kuo daugiau mokesčių surinkti į valstybės biudžetą. Blogai dirbsi, tiesioginis vadas Finansų ministras stipriai išbars, o gal ir atleis. Mokesčiai, patenkantys į savivaldybių biudžetus, ne tokie svarbūs. Na, koks meras išdrįs prieštarauti.

„Antrarūšiai“ mokesčiai savivaldybėms gyvybiškai svarbūs. Vilniaus mieste žemės nuomos mokesčio galima surinkti dešimt kartų daugiau, jeigu būtų tinkama kontrolė ir priežiūra. Iliuzijos apie savivaldos finansinį savarankiškumą galutinai išsisklaido svarstant Vilniaus miesto biudžetą. Didelė dalis pinigų biudžete turi griežtą savo paskirtį ir jų negali panaudoti kitoms sritims. Manau, kad tai planinės ekonomikos reliktas.

Kepamas 2017 metų Vilniaus miesto biudžeto pyragas. Nesunkiai galima nuspėti, kad miesto politikai karštai pasiginčys, kur išleisti kelis šimtus tūkstančių eurų, o kaip bus leidžiami šimtai milijonų eurų, jau iš anksto nuspręsta aukštesniųjų jėgų, kurios savo valią nesunkiai jau įformino įstatymų, nutarimų, įsakymų, tvarkų pavidalu. Štai toks savarankiškumas...

Apgailėtina, kad politikai labai daug laiko, energijos ir fantazijos skiria, kada eina kalba apie mokesčių mokėtojų pinigų dalybas, ir visai nesirūpina, kad būtų ką dalinti. O čia rezervų tikrai dar yra. Vien tik politinėms partijoms Vilniaus mieste lengvatinėmis sąlygomis suteikta 2133 m2 savivaldybei priklausančių patalpų. O patalpos tikrai ne taboro teritorijoje.

Reikia nedelsiant keisti situaciją. Partijos, kurios dabar yra visai solidžiai maitinamos iš valstybės biudžeto, privalėtų susimokėti už patalpas. Mano paskaičiavimu, nenuolaidžiaujant partijoms, į miesto biudžetą papildomai įplauktų apie 350 tūkst. eurų per metus.

Savivaldybė taip pat principingai turėtų spręsti ir patalpų naudojimą panaudos pagrindais įvairioms kultūros, sporto, socialinėms, švietimo organizacijoms. Galiojanti tvarka visiškai neskaidri. Nėra jokių objektyvių paaiškinimų, kodėl vienos nevyriausybinės organizacijos tokiomis lengvatomis naudojasi, o kitos priverstos patalpas nuomotis rinkos kainomis. Visos turėtų mokėti pagrįstą nuomos mokestį, o iš nuomos gaunami pinigai patektų į nevyriausybinių organizacijų paramos fondą. Iš jo būtų finansuojama organizacijų veikla, projektai.

Savivaldybei turto reikia tiek, kad būtų užtikrintos jos funkcijų įgyvendinimas. Visas perteklinis turtas privalo būti išnuomotas arba parduotas rinkos kainomis.

Dar vienas svarbus savivaldybės biudžeto pajamų šaltinis yra Nekilnojamo turto mokestis. Savo prigimtimi šis mokestis yra neteisingas, stokojantis ekonominės logikos, pagrįstas pavydu.

Socialiai teisinga yra apmokestinti žmogaus ar įmonės veiklą už kurią yra gaunamos pajamos, o ne patį turtą. Tačiau kol toks mokestis egzistuoja, jį mokėti turi visi. Taip jau istoriškai susiklostė, kad religinės organizacijos šio mokesčio nemoka.

Labai daug nekilnojamo turto Bažnyčia naudoja komerciniams tikslams. Sėdėdami jaukiame Vilniaus senamiesčio restoranėlyje ir valgydami skanų kepsnį, daugelis, net nežino, kad patalpos priklauso Bažnyčiai, o restorano šeimininkai tiesiog jas nuomojasi rinkos kainomis. Solidarumas yra viena svarbiausių krikščioniškų vertybių, todėl ir Bažnyčios patalpos, kurios naudojamos komercinei veiklai turėtų būti apmokestinamos NT mokesčiu. Tai ženkliai papildytų iš milžiniškų skolų besivaduojantį Vilniaus miesto biudžetą. O gautas lėšas galima skirti, kad ir vaikų darželiams ar miesto gatvių bei šaligatvių valymui tokią sniegu dosnią žiemą.

https://www.facebook.com/Vidmantas-Martikonis-1656982701227354 Vidmantas Martikonis © 2015-2019 Visos teisės saugomos
Užsisakyk naujienlaiškį: